Žiemužė

Koks baltumas, neapsakomas baltumas!
Kur dangus, kur žemė – neatskirsi.
Krinta sniegas – baltas nerūpestingumas.
Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.

Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne
Tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę –
Tegul prikrenta į širdį to baltumo,
To švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.