Koks baltumas, neapsakomas baltumas! Kur dangus, kur žemė – neatskirsi. Krinta sniegas – baltas nerūpestingumas. Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.
Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne Tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę – Tegul prikrenta į širdį to baltumo, To švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.