Maironis. Lietuva – didvyrių žemė

„Lietuva – didvyrių žemė”
Mūsų giedama seniai;
Bet iš tos didybės semia
Savo naudą tik velniai.

Bočių laurais pasipuošę,
Vien temokame svajot,
Ar didžius planus paruošę
Sau rimtai ant jų miegot.

Dirbti darbą, nešti naštą
Braukti prakaltą dienos,
Pasišvęst už savo kraštą,
Jei to niekas nežinos,-

Tai per žema, negarbinga
Mums didvyriams tos tautos,
Kur norėtų tapt galinga
Nuo Liepojos lig Brastos.

Mums platybių reikalauja
Bočių sienos, jų vardai,
Bet viduj šeimininkauja
Lenkai, žydai ir gudai.

Čia lietuvis besijausti
Gal kaip svetimoj troboj,
Tik kad mažumų neskriausti
Joms užtikrintoj globoj!..

Servilizmo atėjūnų –
Svetimtaučių dar ilgai
Nenustosme, mes galiūnų
Vakarykštieji vergai.

Bet savitarpy puikybės
Iki sočiai mums gana,
Jei tik yra galimybės
Ką prispausti letena.

Ministerijų pritvėrę,
Joms neskundžiame kasos
Ir iš jos, gerai įgėrę,
Siausti turime drąsos.

Valdininkai ir atstovai
Demokratai rods visi,
Bet nejau tautos vadovai
Vaikščios pėsti ir basi?!.

Automobiliais tik dunda
Su mergelėmis linksmi!..
Sąžinė tik tuomet bunda,
Kai už kyšius teisiami.

O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą bl…
Atsiras už marškinių.

Vargo, skurdo mums riestoka,
Nesimato nei giedros,
Bet už tai jaunimas šoka
Iš aukų lig pat aušros!..

O dievuliau, duok mums proto
Ir daugiau sveikos doros!
Argi jau ant mūsų ploto
Vienos usnys bekeros?