BALTA – ŠAKNYS

Nori kovos?
Gerai – klausyk.
Prieš hashtagus.
Prieš šūkius gatvėse.
Europa jau degė tyloje.
Balta oda po šiaurės dangum.
Balta oda po pietų saule.
Tos pačios virvės.
Tos pačios grandinės.
Ta pati kaina.
Aš baltas.
Sakau garsiai.
Ne šnabždesiu.
Ne su atsiprašymu.
Baltas kaip šerkšnas ant upės.
Baltas kaip dūmai virš sudegusio kaimo.
Baltas kaip randai, kuriuos paliko žiema.
Tai ne ideologija.
Tai pigmentas.
Tai klimatas.
Tai protėvių kaulai manyje.
Prieš „slave“ anglų kalboje
buvo „Slav“.
Slavus.
Sclavus.
Slave.
Tai ne propaganda.
Tai etimologija.
Istorija parašyta lotyniškai.
Šiaurė–pietūs, prekybos keliai.
Iš žemių, kurios dar nesivadino Lenkija.
Iš slavų genčių.
Žemyn upėmis – kaip prekė.
Krikščioniški uostai.
Viduržemio miestai.
Musulmonų dvarai.
Pelnas neklausė tikėjimo.
Europos moterys vežamos į pietus.
Kasos dulkėse.
Akys pilnos baimės.
Parduotos į namus.
Į darbą.
Kai kurios – į rūmus, į haremus.
Ne pasaka – valdžios realybė.
Vyrai?
Laukai po deginančia saule.
Akmens karjerai.
Sienos, kurias statė ne sau.
Šviesi oda skilinėja nuo karščio.
Prakaitas.
Kraujas.
Virvės riešuose.
Ir vis tiek – išgyveno.
Klausyk atidžiai.
Tai ne neapykanta.
Tai atmintis.
Aš ne aukščiau nieko.
Aš ne žemiau nieko.
Bet aš neištrinu savęs.
Jei kiekviena gyvybė svarbi –
mano taip pat.
Baltas.
Ne geresnis.
Ne blogesnis.
Tiesiog aš.
White rooted.
Gili šaknis.
Tapatybė be atsiprašymo.
Balta – tai ne viršenybė.
Balta – tai paveldas.
Tai šiaurės vėjas plaučiuose.
Stoviu tiesiai.
Savo odoje.
Savo istorijoje.
Baltas.
Ne ištrintas.
Ne sugėdintas.
Įsišaknijęs.