Gyvenimas

Nelengva pareiga
Mus lietūs išverkė ir paukščiai iščiulbėjo,
ištyvuliavo upės vandenų gilių,
mus medžiai išlingavo, išūžė mus vėjai,
išsupo sūkuriai švyluojančių žolių.

Todėl mes girdim lietumi ir paukščiais klausom,
todėl mes žiūrim upėmis ir išlakiais miškais,
mes vėju mąstom dieną saulėtą ir blausią,
mes kalbame daigais, žaliuojančiais laukais.

Ir norime, ir norime kaskart sugrįžti
į atmintį ir augalų, ir akmenų.
Mes — lietūs, žolės, medžiai, paukščiai vakarykščiai.
Mums trykšta iš po kojų sūkuriai liepsnų

ir pelenų. Bet mes privalome išlikti
pasaulyje, nors būtų jis ir atgrasus.
Per vieną šimtmečių atsitiktinį blyksnį
mes galim jaust, mąstyt, kalbėti už visus.

Ant kalno stovime ar klimpstame į raistą —
nėr mums erdvių tuščių — tegu šiurkščių, rūsčių.
Ir akys lyg per kaitrą spiginančią raibsta
nuo tiek daiktų, nuo paslapčių ir — nuo minčių.