Žalgiris Mūsis

(1 posmas)
Buvo 1410-ųjų vasaros rytas,
Žalgirio laukuose virš tylos,
dominavo šarvų ir ginklų plieno skambesys,
o žalias kraštovaizdis driekėsi ramybėje.

(2 posmas)
Lietuviai ir lenkai,
laisvės trokšdami,
teutonų riteriai,
toliau pasirengę engti.

(3 posmas)
Kol Vytautas troško
susirėmimo akis į akį,
Jogaila tyliai meldėsi
ir viską patikėjo Dievo valiai.
Vytautas puolė į mūšį,
lenkams dar laukiant,
savo karių griausmu
sudrumsdamas lauko tylą.

(4 posmas)
Jis netikėtai puolė teutonų stovyklą,
kad pasėtų sumaištį ir nerimą,
slėpdamas nuo priešo akių
savo tikruosius ketinimus.

(5 posmas)
Teutonų kariuomenė, išvydusi
lietuvių būrių silpnumą,
įnirtingai puolė skerdynėms,
kalavijais siautėdama.
Vytautas pasitraukė iš fronto,
palikdamas už savęs didelius nuostolius,
o priešas veržėsi pirmyn,
tikėdamas jau laimėjęs.

(6 posmas)
Pamatę juos bėgančius, teutonai
savo žirgus į priekį ragino,
bet staiga Vytautas
apsisuko pats vienas.
Ir tarsi griaustinis virš lauko
vėl puolė raitelius,
šis smūgis pakeitė likimą
to kruvino mūšio.

(7 posmas)
Teutonai mėgino trauktis,
bet už savęs jie išvydo
Lenkijos kariuomenę,
kuriai vadovavo Jogaila.
(Priešpriedainis) ×2
Tą liepos rytą jie susitiko mūšyje,
geltona saulės šviesa,
žalia pieva,
raudonas kraujas.
Žalgiris!!!
Vokiečių priespaudos pabaiga,
svajotos laisvės pradžia.

(Gitaros solo - instrumentalas)

(8 posmas)
Raiteliai su savo žirgais,
skydininkai ir kariai,
generolai ir karo vadai,
visi stojo vieni prieš kitus.
Kas nežuvo nuo ginklų,
tas buvo prarytas pelkės,
nespėjęs nė išsitraukti
savo kalavijo.

(Outro)
Nedaugelis išlikusių gyvų
galų gale pasidavė
mūšio pabaigoje.
Ir saulė vis dar spindėjo,
kraujas tekėjo tarsi upelis,
o žaluma tų laukų
užliejo viską aplinkui.
Žalgiris!!!
Vokiečių priespaudos pabaiga,
svajotos laisvės pradžia.